Bireli Lagrene „The Gipsy Project“ koncertas Lione

Apie čigoniškąjį džiazą, lietuviškuosius įspūdžius ir „Oj Šinkorka...”

„INTRO“: PAVASARIS

Kai kam pavasaris asocijuojasi su Puškino poezija, kai kam – su žemės ūkio darbais, kai kam - su šiandieninėmis politinėmis aktualijomis bei lūkesčiais. Tačiau yra ir tokių, kuriems pavasarėjanti gamta reiškia artėjantį smarkųjį „Kaunas Jazz“ festivalį (ir visus su tuo susijusius malonumus).
Taigi, pavasario ir pavasarinio „Kaunas Jazz“ festivalio proga norėčiau pasidalinti gitaristo Bireli Lagrene’o „Gipsy Project“ koncerto įspūdžiais.
Koncertas vyko vasario 28-ąją, Prancūzijoje, Lione, daugiatūkstantinėje „Auditorium de Lyon“ (www.auditoriumlyon.com) salėje, bendradarbiaujant su „Jazz a Vienne“ festivaliu.
Tie, kas domitės gitarine muzika bei europietišku džiazu, šį vardą, be abejo, esat girdėję. Bireli – vienas iš tų „mocartiškų“ vunderkindų, jau paauglystėje žavėjusių publiką virtuozine technika. Mūsuose gan išpopuliarėjo jo „mainstream“ džiazo albumas, įrašytas kartu su kitu žymiu prancūzų gitaristu Sylvain Luc’u (Bireli Lagrene & Sylvain Luc „Duet“, Dreyfus Jazz).
Taigi, verta pripažinti – ne tik JAV, ir Lietuva yra gitaristų kraštas, bet Prancūzija taip pat.

„Tema“: Istorija

Džiazas – tai grynas amerikietiškas produktas. Tačiau jau daugiau nei pusę amžiaus jis sėkmingai klesti ir už jos ribų. Nepaisant „anti-amerikietiškų“ tendencijų, Prancūzija yra tvirčiausia džiazo citadelė Europoje. Daugelis amerikiečiu džiazo muzikantų savo gastroles pradėdavo ir pradeda būtent čia.
Jazz manouche – „čigoniškasis džiazas“ – viena iš europietiško džiazo atmainų. Tai – ir savita grojimo maniera (virtuoziniai pasažai, pasiutęs tempas, „um-ca“ gitarų akompanimentas), ir savitas sąstatas (smuikas, akustinės „selmer“ tipo gitaros, kontrabosas).
Gitaristas Django Reinhardt’as - čigoniško kraujo svingo eros žvaigždė, po nelaimingo atsitikimo galėjęs groti tik dvejais kairės rankos pirštais (beje, beveik taip pat virtuoziškai) - laikytinas šio stiliaus „ikona“. Būtina paminėti ir jo scenos partnerį - smuikininką Stephane Grappelli, visų džiazuojančių smuikininkų „guru“.
Bireli Lagrene – įvairiapusiškas džiazo gitaristas, „Gipsy Project“ – vienas jo “projektų”. Iš šiuolaikinių „grynųjų“ „jazz manouche“ atstovų, bene ryškiausias – Stochello nesu tikras, ar taip rašosi Rosenberg ir jo „Rosenberg Trio“.

„Bridžas“: Koncertas

„Auditorium de Lyon“ – didžiulis, modernus gelžbetonio pastatas, primenantis dulkių siurblį. Salė – sausakimša. Prie bilietų kasų vis dar stoviniuoja jaunimo minia, laukianti „last minute“ bilietu po 5 EUR. Save dar priskiriu jaunimui, tačiau neturėjau laiko staipytis minioje dėl pigesnio bilieto.
Pakylu į antrąjį balkoną, esanti palubėje. Jaučiuosi lyg sėdėčiau viršutinėje Vilniaus Sporto rūmų tribunoje – iš tokio atstumo tikrai nesuskaičiuosiu keliais pirštai gros Bireli. Turbūt keturiais. Kita vertus, taip greitai groti galima nebent septyniais kairės rankos pirštais. Pažiūrėsim. Paklausysim. Juk atėjau klausyti koncerto, o ne žiūrėti.
20.02. Trečias skambutis. Visi susėda. Scena gan skoningai paruošta – patiesti keturi „persiški“ kilimai, visi mikrofonė ir monitorių laidai paslėpti. Pasirodo, matyt, vienas iš organizatorių. Praneša - po koncerto bus „afterparty“ – rūmų fojė gros vietinė „jazz manouche“ grupelė „Poum Tchak“. (kaip vėliau įsitikinau, vyriokai davė garo gal net labiau nei Bireli komanda).
20.15. Ateina muzikantai. Tikri „gitanes“ – blizgantys juodi batai, violetiniai šilko marškiniai. Nieko nepadarysi, scena ir publika diktuoja madas. Bireli kompanjonai: Florin Niculescu (smuikas), Hono Winterstein (gitara), Jean-Yves Dubanton (gitara), Diego Imbert (kontrabosas).

„Improvizacija“: Muzika

Apie muziką detaliai nerašysiu, pasidalinsiu įspūdžiais. Geriau patys paklausykite - jeigu skaitote šį straipsnį, turbūt žinote, kur ieškoti vienokių ar kitokių muzikinių įrašų ;)
Pirmieji muzikos garsai priverčia pasijusti lyg būtum Django ir Grappelli amžininkas. Skamba europietiškojo džiazo standartai. Muzika tikrai smagi, gal truputėli dvelkia močiutės batais, tačiau – juk tokia ta tradicija. Smuikininkas Niculescu pagroja kaskart temą, improvizaciją, tada „suteikia žodį“ Bireli. Kiekviena gitaristo „soliaga“ sutartinai palydima ovacijomis.
Koncertui įpusėjus muzikantai pasitraukia, palikdami smuikininką improvizuoti vieną. Salę užlieja žydras apšvietimas. Suprask – vakarėlio lyrinis centras. „Vienišasis“ smuikininkas neapibrėžtai pradeda balansuoti tarp klasikinės muzikos motyvų ir ką tik girdėtų džiazo pasažų. Sugrįžta Bireli. Prasideda kažkas panašaus į muzikinį dialogą. Tenka pripažinti – tai puikūs muzikantai, tačiau tradicinį džiazą jiems groti sekasi geriau, nei „free“. Palikime „free“ „Čekasinui ir Ko“. Kelias minutes trunkantis muzikinis „pokalbis“ baigiasi pasiutusiai greitu surepetuotu tutti su pasažu - 400 šešioliktinių-per-minutę greičiu. „Olė!“. Publika virsta iš koto. Tikrai įspūdingas reginys ir klausinys.
Grįžta kiti muzikantai. Dar keletas kompozicijų. Po jų – Bireli pristato savo komandą. Vėl nedidelis šou – vienas iš akompanuojančių gitaristų užtraukia Elvio Preslio dainos „Blue Suede Shoes“ motyvą. Meno vadovas Bireli pagiria muzikantą už tokią iniciatyvą, mostu prašydamas antrąjį gitaristą „irgi parodyti ką nors“. Pastarasis griežtai atsisako. Publika jį drąsina šūksniais. Galiausiai ir šis specialiai „pro šalį“ užtraukia kitą Elvio dainelę. Nedidelis spektaklis baigiasi, vėl užleisdamas vietą „jazz manouche“ muzikai.
21.40. Oficialusis koncertas baigiasi. Bisas. Bireli ateina vienas. Perderina savo gitarą. Pagroja improvizacija „populiariais užsienio kompozitorių muzikos motyvais“, daugelis galėjo atpažinti ir „Autumn Leaves“ intonacijas, ir „The James Bond Theme“. Ovacijos. Dar vienas bisas. Su visa komanda. Jaučiuosi laimingas, tačiau, visiems metams pasisotinęs čigonišku džiazu.

„Tema“: DetalĖs

Truputėlis techninės informacijos gitaristams. Bireli grojo „selmer“ tipo akustine gitara su plačia „D“ formos skyle. Stygos gan plonos 9-10 numerio, labai žemai nuleistos – neretai girdėti „smėlis“. Tačiau – tokia gitara pakankamai patogu groti greitai.
Bireli dažnai derina gitarą grodamas, deja – ne visada tiksliai. Bet „stilius leidžia“. Jeigu eini klausytis „jazz manouche“ nesitikėk 100% derėjimo ir švaraus garso. Čia svarbiausia – emocijos, greitis, harmoninis minoras, gyvenimo druska ir gyvenimo džiaugsmas.
Visi muzikantai grojo akustiškai, jokių „piezo“.
Lenkiu galvą prieš koncerto įgarsintojus – nebuvo nė vieno „liapsuso“, nesusižadino nė vienas mikrofonas, neužsimuilino triukšme nė vienas solo, visi atlikėjai puikiai girdėjosi. Sutikit – penkių akustinių instrumentų įgarsinimas kelių tūkstančių sėdimų vietų salėje – nelengva užduotis. Dar labiau – lietuvių Garso Režisieriams (kuriu dauguma – savamoksliai) - tai kol kas neįveikama užduotis.

„Outro“: Pabaigai

Bevaikščiodamas Liono senamiesčio gatvelėmis staiga suklusau – kažkas gatvėje dainuoja lietuviškai. Gatvės gitaristas, neabejotinai lietuvis, ant šaligatvio numetęs kepurę, traukė „Oi Šinkorka...“.
Vilniaus Pilies gatvės gitaristai jau šturmuoja Europos senamiesčius, o mūsų jaunieji „elitiniai“ muzikantai, ar pasiruošę Europos koncertų salėms?
 

Jonas Jurkūnas

2004 03 01

Susijusios nuorodos:
http://www.lagrene.com
http://www.auditoriumlyon.com
http://www.poumtchack.com
http://www.about-django.com

Šis straipsnis yra www.gitara.lt redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo draudžiama.

Atgal į „Prieš plauką”