„Umbria Jazz 2002” bei „Umbria Jazz Clinics 2002” lietuvio akimis (ir ausimis)

Liepos 8-24 d. turėjau puikią progą aplankyti Italiją - nuostabią saulės, vyno, puikaus maisto, puikių žmonių ir, be abejonės, nepamirštamos muzikos šalį.

Jau kelioliktus metus iš eilės Bostono Berklee muzikos koledžas, kartu su „Umbria Jazz” festivalio organizatoriais rengia džiazo seminarus jauniems (ir ne tik) muzikantams. Dvi savaites, kol vyksta festivalis, „Umbria Jazz Clinics” seminaro dalyviai gyvuoja nenutrūkstamu festivalio ritmu.

Atlaikęs ilgą kelionę iš gimtosios Lietuvėlės iki Milano, sėdu į traukinį, kuris mane veža per ne kartą girdėtus miestų pavadinimus - Bolonija, Florencija. Deja, šį kartą manasis tikslas aiškiai NEturistinis - kaip koks slaptasis lietuviškos muzikos agentas vykstu užmegzti naujų ryšių, stebėti (ir stebėtis), kaip groja tenykščiai muzikantai, pabandyti išmokti kokių nors naujesnių, įmantresnių natų pavadinimų bei akordų.
Galutinis mano kelionės taškas - nedidelis miestukas Perugia, apie 200 km nutolęs nuo Romos (per šių metų futbolo čempionatą pagarsėjęs, nes atleido iš savo futbolo komandos kokį tai azijietį, įvarčiu į Italijos rinktinės vartus palaidojusį pastarosios viltis tęsti kovą turnyre).

Perugia

Kasmet, liepos mėnesį, šis suvenyrinis etruskų statytas universitetinis miestas, dvejoms savaitėms virsta ūžiančia džiazo upe.
Kokio velnio aš trenkiausi į šitą užkampį? Priežastis paprasta. Nenorėdamas vasarai susitaupytų pinigų (vien tik) pravalgyti ar pragerti Palangoje, internete radau skelbimą, kad šiemet, kaip ir kasmet, lygiagrečiai „Umbria Jazz” festivaliui Perugioj vyks seminaras jauniems (ir ne tik) muzikantams – „Umbria Jazz Clinics”. Seminarą veda Bostono Berklee muzikos koledžo dėstytojai (dažnas jaunas muzikantas-svajoklis norėtų studijuoti šiame koledže, ar ne?). Trys Pat Martino „masterklasai”. Taipogi seminaro globėjas - Garry Burton. Puikiai atliktas marketingas mane užbūrė. Nesutrukdė netgi skelbimo apačioje mažomis raidėmis nurodyta „kukli” dalyvio mokesčio sumelė.
Artėjant traukiniui prie Perugios, vagone atsirasdavo vis daugiau jaunimo su įvairių formų ir spalvų instrumentų dėklais rankose ir nuo karščio sulipusiais plaukais. Neverta buvo net spėlioti - visi jie traukė ten pat kur ir aš. Vagonas prigrūstas saksofonų, kontrabosų ir bosinių gitarų. Manasis gitaristo „ego” džiaugėsi - mažne gitaristu bus nedaug ir aš tapsiu paklausi prekė?
Deja, kitąryt „gitaristiškasis ego” buvo pasiryžęs nusišauti - beveik kas antras, atėjęs užsiregistruoti į seminarą, ant peties ar rankoje laikė gitarą... Iš viso dalyvių - apie 150 žmonių. Minia atrodė kaip karo savanoriai, atėję užsirašyti į partizanų būrį – marga publika – nuo penkiamečių būgnininkų, kuriuos už rankutės atvedė tėveliai, iki poros senių, savo miestelio muzikos korifėjų, nuo kurių truputėlį jau trenkė pelėsiais. Vienintelis visus vienijantis faktorius - noras groti. Kita vertus, tas noras kiekvieno širdyje skirtingas – vienas nori groti tik puikiai ir labai puikiai, kitas kuo dažniau ir bet kaip.
Po trumpos audiencijos pas savo specialybės dėstytoją Mike Williams, buvau tariamai paskirtas į aukščiausią „advanced” klasę. Tačiau vertinimo kriterijų nesupratau, nes klasėje buvo ir „grybų”, ir super asų (savęs, gink Dieve, tokiu (dar) nelaikau). Vėliau supratau visą strategiją – dalyvių gitaristų apie 60, o gitaros dėstytojų tik 2, kiekvienam neįtiksi, todėl nori nenori lygių diferenciacija buvo minimali. Kita vertus, pradinukams tai puiki proga pasimokyti iš „jau grojančių” gitaristų, o taip vadinamiems „asams” – pasitempti.

Aš ir Mike Williams.

Labai gera viso seminaro režisūra – po registracijos pirmąją dieną mokytojų koncertas (daryk kaip mes), tada dvi savaites trunkantys intensyvūs mokslai (daryk kartu su mumis), po dviejų savaičių - studentų koncertas (daryk geriau už mus).

Mokytojų koncertas pirmąją festivalio dieną mokyklos, kurios patalpose vyko seminaras, kiemelyje.

Nemažai seminaro studentų rado laikiną darbovietę – grojo kavinėse, „jam session” metu. Žvalgybos duomenimis už vieną tokią chaltūrėlę, kai tenka groti nuo vienuolikos iki trijų nakties, mokama po 50 eurų. Tai gerokai viršija standartinę „stafkę” vienam muzikantui Lietuvoje (100 litų).
Daugelis seminaro dalyvių bazavosi dvejuose baruose „The Sullivan's” ir „Tana del Orso”. Grodavo favoritai, o likusieji jiems plodavo ir gurkšnodavo vyną bei alų. Jam'ai vykdavo linksmu tonusu. Nebūdavo nei penkiolikos saksofonistų grojančių kilometrines soliagas "Now's the Time" tema (kaip būna Kaunas Jazz jam'uose), nei keistų greitesnės natos ar smarkesnio garso lenktynių (taipogi dažnai Lietuvoje pasitaikanti yda). Tiesa, buvo ten vietinis „Deivis Dvareckas” (kas bent kartą lankėsi Vilnius Jazz jam'uose „Neringos" restorane, supranta, ką turiu omeny), pagyvenęs seminaro dalyvis – dėdulė iš Paryžiaus. Turbūt jo gyvenimo moto – „neduok pavalgyt, duok kavinėje pagrot”. Jis vienu metu būdavo visose kavinėse, kur vykdavo jam'ai. Mokėjo visus „real book'o” gabalus mintinai, tačiau ilgainiui kai kuriems įsibodėjo jo įkyri grojimo maniera ir veido išraiška klausianti „na kaip aš varau?”.
Be abejonės, jam'uose dominavo pūtikai. Taip jau pasaulis surėdytas - jiems nereikia nei elektros, nei stiprintuvo. Gitaristų buvo nedaug, bet visi grojo subtiliai ir tvarkingai. Įsiminė keletas italų bei kroatas.
Populiariausia gitara - Gibson ES-175. Atrodė, kad daugeliui gitaristų tikrai trūksta fantazijos pasirinkti originalesnį instrumentą. Gal todėl vienas gitaristas grojantis su 3000 dolerių kainuojančia Bill Frisell tipo Kleinguitar atrodė kaip ateivis iš Marso.
Negaliu nepaminėti Umbria Jazz koncertinės programos. Nei fiziškai, nei finansiškai negalėjau aplankyti visų norimų koncertų. Iš to, ką girdėjau ir mačiau, labiausiai įsiminė: Vienna Art Orchestra; The All Stars Qartet (Scofield, Lovano, Holland, Foster); Garry Burton and Makoto Ozone; Pat Metheny and Charlie Haden. Pastarasis pasirodymas buvo brangiausias mano pirktas bilietas ever – 200 litų! Tačiau gitaristai, mėgstantys Metheny muziką, mane supras - juk ko nepadarysi, kad patektum į Metheny koncertą. Po koncerto aš su italu Walter'iu, kuris nuo rugsėjo mėnesio studijuoja Berklee koledže, pričiupom Pat'ą nuotraukai.

Jonas, Pat ir Walter.

Umbria Jazz 2002 žvaigždžių sąrašas laaaabai ilgas: nuo Chick Corea iki John Scofield ir Herbie Hancock.
Vieną dieną teko išbandyti ir gatvės muzikanto duonos. Dainininkė italė, kontrabosininkas amerikietis ir aš - gitaristas lietuvis atsistojome centrinėje senamiesčio gatvėje (Pilies gatvės, Vilniuje analogas). Pradėjome groti. Mūsų nuostabai - susidarė nemenkas gerbėjų būrys. Sugroję keletą gabalų buvome priversti baigti „pasirodymą” - atžygiavo Naujojo Orleano orkestras „Cool Bone”. Priekyje ėjo „meno vadovas” mosuojantis lietsargiu, o paskui einantys muzikantai grojo taip garsiai, kad mūsų kuklusis džiaziukas tapo beprasmis ir niekam (net mums) nebeįdomus. Kita vertus, publika mūsų penkiolikos minučių „show” įvertino 5 eurais, o tai - šioks toks pinigas anyway.

Tokius mus, begrojančius gatvėje, užfiksavo Umbia Jazz tinklapio fotografo kamera. Aš - pirmas iš dešinės.

Seminaras baigėsi be didelių ašarų. Visi supranta, kad šiame technologijos laikmetyje pasaulio mažėjimas įgyja nesuvokiamą pagreitį. Vadinasi, galbūt greitai bet koks atstumas nebeturės jokios sprendžiančios galios.

Seminaro uždarymas. Iš kairės: Jonas, Larry Monroe (seminaro direktorius), Ivan Kapec.


Muzikantų internacionalas. Paskutinės akimirkos Perugioj.

Apsikeitę adresais grįžom ten, iš kur atkeliavom. Belieka laukti kitos vasaros, taupyti pinigus naujoms kelionėms, naujiems nuotykiams.

Jonas Auksaburnis


Daugiau info apie Umbria Jazz:
http://www.umbriajazz.com

Umria Jazz 2002 foto galerija:
http://www.umbriajazz.com/uj2002/eng/wlz/wlzcolor/7.htm
 

Atgal į „Prieš plauką”