Popsas nemirė - tegyvuoja rokenrolas

Nėra temų, kurių nepaliestų žurnalistai. Meno srity, atrodo, gvildenama viskas, kuo lietuviai gali pasigirti, išsiskirti ir užriesti nosį. Tai teatras, dailė, džiazas, klasikinė muzika. Yra dar viena muzikos sritis, kuria mes taip pat galime pasigirti - tai rokas. Drąsiai galime girtis, kad jo pas mus nėra. Kaip nėra ir spaudos dėmesio šiai muzikos krypčiai. Kovo 7 d. „Lietuvos Ryto” priede „Mes” pasirodęs M.Mikutavičiaus straipsnis „Rokenrolo dvasiai - popverslo pančiai” yra vienas iš leisgyvių bandymų užkimusiu balsu (straipsniu) atkreipti (nukreipt) į tai dėmesį. Panagrinėkim, ką apie roką rašo popverslo atstovas.

M.Mikutavičiui „nuobodu pažiūrėti atgal” į rokenrolo dvasią. Nieko keista čia nėra, nes jo kūryba tuo net nekvepia, o yra orientuota į paauglių spygavimus ir muzikinę konjunktūrą. Labai gerai apie „Tris milijonus” yra pasakęs mano draugas - tai daina be pradžios ir pabaigos. Šios dainos gyvavimas puikiai parodo, kaip galima iš kūrinio išspausti dvigubas sultis - jei ji vis dar populiari, galima uždėti politinį tekstą ir vėl groti. Kažkaip sunkiai įsivaizduoju „Deep Purple” dainą „Smoke on the water” su kitu (politiniu) tekstu. Popse viskas galima. Dievas mato, dabar toks laikmetis - kurk ir daryk ką nori ir visada liksi teisus, arba nusispjausi ant visų. Bet kai muzikos kūrėjas, žurnalistas, televizijos laidų vedantysis ir „geidžiamiausias” veikėjas iš begalinai plačios tribūnos rokenrolo dvasiai priskiria tik alkoholį, lėbavimą ir žvaigždžių akibrokštus - tai toleruoti negalima. Juk būtent tokių „žurnalistų” dėka mes Lietuvoje turime tai, ką turime.

Jis teisus, sakydamas, kad daugeliui dabartinių atlikėjų seni laikai „atrodo pakankamai kvaili”. Bet taip buvo, yra ir bus visais laikais. Bethoveno muzika tais laikais taip pat atrodė kitokia, nei buvo priimta visuomenės. Susitaikyti su popso viešpatavimu turi ne tie, kurie „gyvena” rokenrolu, o popsistai turi suvokti ir subręsti (kas yra neišvengiama), kad visuomenės kultūrą formuoja brandžios asmenybės, kurių kūryba turi išliekamąją vertę. Ar Lietuvoje popsas toks stiprus, kad kažkas įstrigtų, ar kuriai nors dainai „prisakyta ilgai gyventi”? Parastai daina palaidojama grupei iširus. Popsas Lietuvoje yra išsigimęs. Tiksliau, žurnalistų , rašančių apie šiuolaikinę muziką, požiūris į rokenrolą yra išsigimęs, jis yra toks, kad jo (požiūrio) nėra iš viso. Kaip nėra Lietuvoje ir rokenrolo. Ar jūs galite įsivaizduoti „Europos vidurio” šalies muzikinių apdovanojimų nominacijas be roko nominacijos? Mes, lietuviai, galime, lyg būtume Sacharos dykumų, ar Kaukazo kalnų gentys.

M.Mikutavičius rokenrolo principą tapatina su "girtavimu ir visišku negalvojimą apie rytdieną". Tada popsą drąsiai galima tapatinti su "žolės" rūkymu ir visišku negalvojimu apie šiandieną. Reikia iš pradžių suvokti, kad rokenrolas atsirado kaip protesto forma prieš esamas visuomenės sustabarėjusias normas, kaip saviraiškos priemonė, jaunų ir naujų idėjų priešpastatymas senoms dogmoms. Tai bet kokiu atveju buvo revoliucinga ir neginčijamai pažangu. O alkoholis ir seksas - kaip Jupiterio palydovai: nori, ar nenori, bet jie neišvengiamai yra. Gal kas galite paneigti, kad popsistai mažiau geria, rūko ir mylisi? Roko dvasia visada ėjo minios priekyje ir vedė ją paskui save, kaip Danko nešė savo širdį, kad išvestų žmones iš tamsaus miško. O kur šiandien yra popso dvasia? Ji prisiplakusi prie minios iš šono ir žiūri, iš kur vėjas pinigus pučia. Kas formuoja muzikinę dvasią, skonį, kas padeda susigaudyti jaunam žmogui šioje muzikinėje kakofonijoje? Tai turi daryti tie, kurių rankose visi reikalingi svertai. Šiuo atveju muzikinės leidybinės kompanijos ir žurnalistai. Jei pirmus dar galima pateisinti, kad pelno vaikymasis yra nepakaltinamas, tai antrųjų atžvilgiu žurnalistų dieną reiktų išbraukti i švenčių kalendoriaus.

Prieš ketverius metus "Bombos" vadas "Zenka" Juozapavičius man yra pasakęs, kad "dabar jie orientuojasi į kitą muziką". Atseit, ne į roką. Po dvejų metų užsiminė, kad roką turės omeny. Dabar sako, kad yra sunkūs laikai, ir galvojama kaip išgyventi. Štai tau, boba, devintinės. Tai kaip tau roko dvasia neš pelną, jei tu jos neišleidi iš narvo. Man nesuprantamas ir tiesiog nusikalstamas šių vaikinų požiūris į tuos, kurie perka jų leidžiamą produkciją ir skaito jų parašytus straipsnius. Kaip galima dešimt metų orientuotis tik į 12-15 metų vaikus. Daugelis gal nežino pagrindinės priežasties - paaugliai yra pagrindinė perkamoji ir pelną nešanti jėga. O kiti žmonės muzika nesidomi? Klerkas roko neklauso? Turtingas verslininkas rokenrolo nešoka? Darbininkas po sunkios dienos bliuzo nenori užsileisti? Ir šoka, ir klauso, bet ne Lietuvos atlikėjų, o, aišku, užsienio. Tai gal mes iš kito molio lipdyti, kad pas mus visą laiką sukasi, kaip tos M.Suraučiaus planetos, visokie mango-cicinai ir delfinai-deiviai? Molis pas mus tas pats ir, be to, labai kokybiškas. Tai įrodė 60-70 metų lietuviškos grupės. Manau, kad tie, kurie iš tribūnos bando sumenkinti roko sąvoką, ir tie, kurie žodį "rokas" pakeitė į žodį "pelnas", tikriausiai yra mūsų tautos dar viena gėda, kuri yra pridengta figos lapeliu, bet jos niekas taip užsispyrusiai nemato, lyg būtų apkaišyta varnalėšos lapu.

Kokios yra priežastys, kad susidarė būtent tokia situacija? Kodėl Lietuvoje neskamba rokas? Manęs gali paklausti - kam jis reikalingas? Jei jis neskamba, vadinasi jo niekam nereikia. Kai mes 50 metų gyvenome socializme ir nieko negalėjome girdėti apie kapitalizmą, tai gal mums jo taip pat nereikėjo? Todėl pirma priežastis, manau, yra ta, kad visos (būtent visos) leidybinės firmos leidžia tik popso grupes ir, kaip minėjau, laukia, kad investicijos greitai ir lengvai atsipirktų. Šios vienkartinės grupelės reikalauja minimalių sąnaudų, jaunus žmones ypač lengva visapusiškai pritraukti ir finansiškai,bei teisiškai išnaudoti. Tai yra nematoma vergija. Šių firmų niekaip nesukontroliuosi, neaišku, kiek jos išleido kasečių ir kiek priklauso grupei. O tie rokmenai, kurie sugeba išleisti diskus, dažniausiai tai daro savo jėgomis, versdamiesi per galvą ieško pinigų. Kompaktą dar dar išleidžia, bet reklamuotis pinigų nėra. O juos, labiau patyrusius, apgauti yra gerokai sunkiau, neaišku, kaip jų kūrybą pirks, todėl su jais ir neprasidedama. Antra priežastis - tai kritikos trūkumas, tiksliau jos visiškas nebuvimas. M.Mikutavičius rašo, kad anksčiau „žurnalistai gerdavo kartu su muzikantais”, „muzikantai žurnalistus laikė broliais”. Juokinga, lyg dabar to nebūtų. Bet, va, dėl „brolių”, dar galima susimąstyti. Dabar, manau, jaunai grupei žurnalistas yra ne tik brolis, bet gali būti ir mama, ir tėtis, ir policininkas. O Lietuva yra giminių ir draugų kraštas, kadangi renginius organizuoja tas pats draugų ratas, pasirodo tos pačios grupės, rašo, „sesijose” ir „prezentacijose” dalyvauja tie patys žmonės. Taigi kaip tas žurnalistas gali parašyti, kad mūsų muzikinis gyvenimas iš principo yra numiręs. Jei parašys kitaip, jis bus muzikantų priešas ir jo daugiau niekas nekvies prie stalo. O kam reikia mažoje Lietuvėlėje turėti priešų. Visa tai, kas dedasi galima pavadinti „numirusiu vegetavimu”.

Marijus stebisi - kur prapuolė roko dvasia iš sporto rūmų per „Bravo” ceremoniją? Kaip galima ieškoti to, ko nėra. Lygiai taip pat sėkmingai Antarktidoje galima ieškoti žibučių. Gal iš pradžių įsileiskim roką į sporto rūmus, tada atsiras ir dvasia. Rokas negali skambėti iš fonogramos ir tariami muzikantai, žiopčiojantys į mikrofonus, niekada nebus rokmenai. Ir jauni, ir seni "vilkai" jau seniai pavargo nuo nesibaigiančios ir monotoniškos karuselės. Užtenka pasižiūrėti į A.Mamontovo veidą, kai jis užlipęs ant scenos, ir pradedi galvoti, ar jis dar vaidina Hamletą, ar jau pats yra Hamletas-kankinys. Ir jį galima suprasti - jis tikrai pavargo, bet šitaip muzikanto-artisto pateisinti negalima. Tikrai nenorėčiau sutikti su Marijaus mintim, kad „didieji lėbautojai pavargo”. Kai mūzos negali išleisti, tada ir lėbavimas praranda prasmę. Taip, jaunoji karta „švaresnė ir labiau pritaikyta”. Bet juos tokius sukūrė visuomenė, t.y. mes visi kartu. Todėl visi vienodai esame atsakingi už tai. Ir kai M.Mikutavičius rašo, kad "žiniasklaida nebėra atlaidi", man norisi paklausti - neatlaidi kam? Muzikantų kūrybai, ar jų tariamiems skandalams. Ar kam nors teko skaityti išsamius kritinius straipsnius apie Arinos, „Pelenų”, „Rojaus Tūzų”, Mamontovo arba ŽAS-ų kūrybą? Viskas suvedama tik į paauglių lygio skandalėlius. O po ir išeina „nekoks vaizdelis”, kai keturi suaugę ambalai rėkia į mikrofonus "po stikliuką ir po mažiuką", o keli tūkstančiai vaikų spygauja iš pasitenkinimo, pusė iš jų prieš tai susivertę ne vieną stiklą.

Tai tikrai ne rokenrolas. Bet rokenrolas, Marijau, nemirė. Jis buvo, yra ir bus. Jis yra vienoj - kitoj palėpėj, vienam - kitam klube, jis yra Varniuose, Visagine, jis yra mumyse. Jį smaugė ne tik popverslas, bet ir didieji politikai. Ir kas išėjo?

Tegyvuoja rokenrolas!


Emilis Ragis

Atgal į „Prieš plauką”