„Jėzus Kristus - superžvaigždė”, plius „superchebrytė”

Vis dėl to reikia pripažinti, kad Lietuvos muzikinėje padangėje tai buvo įvykis. Pagal savo mintį, užmojus, organizaciją ir technines galimybes (turint galvoje, kad viskas buvo daroma savo jėgomis), jis ilgam išliks klausytojų  ir dalyvių prisiminimuose.

Koncertas Vingio parke sutraukė didelį būrį roko operos gerbėjų. Stebino jų amžius - nuo penkiolikmečių iki ... vyriausių. Vyresnius galima suprasti - tai jų jaunystės siautulys, romantika ir “plotai”, bet jaunimėlis? Iš pradžių susidarė įspūdis, kad jaunimas eilinį kartą atėjo pasiausti, bet stebint jų veidus koncerto metu matėsi, kad žmonės susigyveno, susiliejo su muzika, šoko ir dainavo kartu su atlikėjais ir jų veidai švytėjo ta dvasia, kurią skleidė L.Vėberio muzika. Tai šimtąjį, tūkstantąjį kartų įrodė, kad šedevras nemiršta. Kartos keičiasi, mados maišosi, stiliai atsiranda ir išnyksta, bet tai kas yra genialu - tai išlieka.

Genialu yra tai, kas paprasta. L.Vėberio opera yra paprasta ir melodinga. Bet tai dar nereiškia, kad ją reikia atlikti paprastai. Jau žiūrint reklamą per TV, jautėsi intrigos užuomazga: dainuoti pakviesti ne visi „grandai”, o kitų dainavimas „palieka tikėtis geresnio”. Ir čia eilinį kartą iškyla klausimas - kas vykdo dainininkų atranką? Iš pirmo žvilgsnio atsakymas aiškus - organizatoriai. Bet pamačius dainininkus ir tuo labiau jų pasiklausius, man labai norisi pamatyti ir pačius organizatorius. Kadangi tai kaip visada yra užslaptintas reikalas, virš viso to sklando paprastas atsakymas - tai “sava chebrytė”. Net tokiam išimtiniam atvejui buvo vadovaujamasi ne dainininko vokaliniais sugebėjimais, arba jo tinkamumu tai rolei, bet tikriausiai tuo, kiek dažnai jis rodomas per TV, su kuo jis dainavo, kiek jo kasečių pirkta, ar jį gerai žino potencialūs klausytojai t.y. pinigų davėjai, ir aplamai, gal jis yra geras bičas.

Šventvagiška daryti koverį iš šios roko operos, arba tik taisyklingai sudainuoti partijas. Vyresnis klausytojas ir beveik visi dainininkai puikiai žino originalą, iš to jie ir mokėsi, todėl visi ir laukė maksimalaus vokalinio „pritraukimo” prie originalo. Deja.

Aš asmeniškai neturiu nieko prieš R.Čivilytę (gal tik pastoviai dirgina jos estradinis pasipūtimas scenoje, lyg „rimčiau” dainuojančių aplinkui nebūtų). Bet jei kas bandys mane įtikinti, kad jos atranka Magdalenos partijai yra vykusi, tada aš pasakysiu, kad tas žmogus nėra girdėjęs pačios roko operos. Taip, Rosita turi neblogus vokalinius duomenis, bet šiuo konkrečiu atveju norėjosi girdėti balselį, skaidrų, kaip šaltinio vanduo, tyrą, kaip ryto aušra, skaistų, lyg pirmosios meilės, t.y. tokį, kokia ir yra pati Magdalena. Deja, Rosita su savo „pastatytu” sodriu „balseliu” neįsipaišo nė į vieną iš šių kategorijų. Todėl norėčiau paklausti organizatorių: kaip jie galvoja, ar apart R.Čivilytės Lietuvoje daugiau nėra dainininkių, kurios galėtų tai sudainuoti? Ar jiems teko girdėti, kokie perliukai yra mūsų aukštosiose muzikos mokyklose, muzikos akademijoje? Ten pilna jaunų, gabių merginų su fantastiško grožio balsais. Kodėl nesuteikus progos pasireikšt kam nors iš jų, negalvojant apie vardus, o stengiantis dėl bendro reikalo. Tegu tai kažkam būna bilietas į pripažinimą, į pabandymą, į užsikabinimą. NE!(neatiduosim šlovės, ji ir taip brangiai perkama). Tegul bando sava „chebrytė”, kuri jau tūkstantį kartų bandė ir dar tiek kartų bandys, o prie vaišių ir renginių stalo ne savų neprileisim. Tokia filosofija dvelkia nuo scenos su visa muzika. Nežinau kaip kiti, bet klausantis Rositos dainavimo, aš įsivaizdavau ne Magdaleną, bet jos vyresniąją seserį, kuri nesėkmingai bandė pakartoti jaunėlės jausmus.

Skaitant Gabalio - „Judo” interviu, susirišo du dalykai: jis sakė, kad seniai svajojo ir norėjo sudainuoti šią partiją. Ir iš tikrųjų gyvenime viskas gaunasi žymiai paprasčiau, nei mes tai suvokiam. Jei ko nors nori, reikia tik labai panorėti ir gausi (arba pasieksi, arba tau pasiūlys, arba automatiškai įtrauks ir t.t.). Ir Česlovas gavo. O kodėl negavo „metras” A. Mamontovas, arba rokmenas P.Meškėla? Tikriausiai todėl, kad silpnai norėjo. Arba nenorėjo (nes buvo užpykę, nes negavo, nes nepasiūlė, nes neįtraukė ir t.t.). Klausantis Č.Gabalio vokalinių neištempimų, visą laiką bijojau: va dabar imdamas šią natą tai jau galutinai užkims. Kartais norėdavosi užlipti ant scenos ir paplekšnoti per nugarą, kad žmogus normaliai atsikosėtų ir užtrauktų „švariai”. Bet, kaip sakoma, ką Dievas davė, tą Judas neišdainuos.

Atskirų pamąstymų prašosi kunigų partijos. Du paprasti žodžiai „roko opera” leidžia nuspėti, kad čia ne paprastas padainavimas, o kūrinys, kuris pareikalaus maksimalių pastangų ir sugebėjimų iš dainininkų. Ką mes matome lietuviškame variante? Kunigų „operose” regime „reperį” Luką, žurnalistą M.Mikutavičių, kuris retkarčiais padainuoja draugelių rengiamuose roboksuose ir aktorių, bei žaidimų vedėją S.Jačėną. Vienintelis V.Kairiūkštis yra profesionalus roko dainininkas, kuris su pagarba ir gana profesionaliai atliko tai, ko iš jo ir laukė klausytojai. O kiti? Jūs paprašykite, kad Lukas pabandytų sudainuoti (ne sukalbėti) kokią nors melodiją be akompanimento. Vaizdas būtų švelniai tariant „jaunuoliškas”. Bet Lukas dainavo su Maestro V.Noreika, vadinasi žmogus yra labai artimas operai, o tuo labiau roko... Jam sudainuoti tai, tai kaip du pirštus apšlapinti. O tai, kad jo balsas dar neužbaigė mutacinio periodo, ar tai rodiklis? Svarbiausia kalbėti - repuoti moka. O „kunigas” Marijonas? Jis tūkstantį kartų didesnis pamokslautojas laikraščio puslapiuose, kuriame kiekvieną ketvirtadienį pilsto iš tuščio į kiaurą, malą š... tikrąja to žodžio prasme, nieko neužgaudamas ir pats niekam neužkliūdamas. O kaip kitaip galima elgtis? Ką nors įžeisi, tada niekur nepakvies (nieko negaus, niekas nepasiūlys, niekur neįtrauks ir t.t.). Tokių „dainininkų” akademijos pirmame kurse galime du kašikus su kaupu prisirinkti. Bet ten ne savi, todėl ir laisvi.

Labiausiai skeptiškai buvau nusiteikęs S.Jačėno atžvilgiu. Bet, kaip gyvenime dažniausiai būna atvirkščiai, jis labiausiai ir nustebino. Būdamas profesionalus aktorius, savo partiją jis atliko, galima sakyti idealiai. Tai dar kartą įrodė, kad mūsų aukštosios meno mokyklos rinkdamos studentus, ar juos išleisdamos taiko aukštus reikalavimus, paruošia visapusiškai. Klausantis S. Jačėno dainavimo nebuvo galima  atskirti nuo originalo, jo pastatytas balsas skambėjo lygai taip pat „mefistofeliškai”, kaip ir turi skambėti. Čia tenka daryti išvadą, kad „chebrytei” nebuvo ką daryti. Na nėra tame rate bičiuko, kuris TAI ir būtent Taip padarytų. Teko rinkti pagal sugebėjimus, o ne pagal draugystę.
V.Kovaliovas, sudainavęs Kristaus partiją visais atžvilgiais pataikė „į dešimtuką”. Stebino dar ir tai, kad savo sceniniu įvaizdžiu jis buvo tikras Kristus. Aiškiai matėsi, kad žmogus rimtai pasiruošė neeiliniam įvykiui. Kai aplinkui vos ne visi savo partijėlias dainavo iš lapelių, jis sudėtingiausius tekstus atliko atmintinai ir jo melodingas ir “iškentėtas” balsas parodė, kad šis dainininkas yra tikras menininkas. Nors jis garsiai nesisuka Lietuvos roko orbitoje, bet jo pavyzdys įrodė, kad labai norint galima pasiekti tikrai įspūdingų rezultatų. Labai norisi jam palinkėti, kad šis ryškus jo pasirodymas būtų didelis laiptelis jo, kaip solinio dainininko karjeroje.

Pora žodžių apie bendrą scenos vaizdą. Baigiant vokalinę temą, reikia pasakyti, kad choras „Jauna muzika” taip pat buvo savo darbo profesionalai, puikiai atlikę tai, ko iš jų ir buvo reikalaujama. Ką čia bepasakysi, profai yra profai. Ko visiškai negalima taikyti šokėjams. Čia jie be abejo nekalti. Jų neprofesionalumas ryškai badė akis ir šaltas oras niekaip negalėjo pateisinti jų vangumo. O turėjo būti atvirkščiai. Čia eilinį kartą reiktų pasakyti “didelį ačiū” organizatoriams. Taupydami pinigus jie nusamdė „vidurinės mokyklos” šokių ansambliuką, kurio šokėjai (susidarė įspūdis) visą laiką bijojo aukščiau pašokti, staigiau apsisukti, plastiškiau išsireikšti, o jų choreografijos mokytija už scenos laikė dideles špygas, kad jie neužmirštų kas po ko seka ir nepargriūtų scenoje. Taip, jie negriūvinėjo, nes vaikštant po sceną sunkoka kristi, bet bendras šokio vaizdas sugriuvo visiškai.

Labai sėkmingai buvo panaudotos video instaliacijos. Jų bendra tema, parinkti vaizdai, spalvinės gamos labai pagyvino bendrą vaizdą, visam spektakliui suteikė originalumo. Kristaus tema su XX amžiaus video vaizdais pastūmėjo į kontraversiškus apmastymus apie žmogaus trapumą bet kuriuo žmonijos vystymosi laikotarpiu. Iš pradžių buvo (yra) žodis...

Ir vis tik reikia pripažinti, kad tai buvo įvykis. Duok, Dieve, jam ir panašiems renginiams sveiką vyksmą, jėgų ir daug rėmėjų, ir išlaisvink mus, Viešpatie, nuo savos „superchebrytės”.


Emilis Ragis

Atgal į „Prieš plauką”