Koks turėtų būti mokytojas?
 

Kas jie, kokie jie turėtu būti, kokios jų savybės lemia sugebėjimą sudominti mokinį? Mokytojas – kas jis: draugas, priešas, prievaizdas... Netylančios diskusijos šiomis ir kitomis temomis apie mokytojus, dėstytojus bei jų savybes inicijavo mane aprašyti savo pamąstymus šia tema. Tikiuosi, kad gal tai padės kitiems, beieškantiems mokytojo ar turintiems mokytoją, suvokti, koks turėtų ar galėtų būti mokytojas. Nes, manau, kad dauguma vaikų ir šiaip besimokančių neturi didelės patirties šitoje srityje ir dažnai nesuvokia, koks – geras ar blogas, jų mokytojas.

Gyvenime turėjau labai daug mokytojų. Mokiausi dviejose mokyklose, gimnazijoje, lankiau muzikos mokyklą, turėjau privačių mokytojų, mokiausi Vilniaus universitete, po to Vilniaus Kolegijoje Ritminės muzikos skyriuj, šiuo metu dar vienoje konservatorijoje Olandijoje. Tad mokytojų ar dėstytojų (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) gyvenime turėjau šimtais. Ir būtent šie žmonės labai smarkiai keitė bei formavo mano mąstymą bei nuostatas. Paskaičiavau, kad vien pastovių gitaros mokytojų turėjau mažiausiai 12. Neskaitant visų kitų, kurie atvažiuodavo/-ja trumpam ir pravesdavo tam tikrus seminarus, arba kitų studentų gitaros dėstytojų, apie kuriuos taip pat susidarydavau gana aiškią nuomonę. Žinoma, visi mes skirtingi, visų charakteriai skirtingi, todėl ne visiems tas pats mokytojas vienodai tinka. Ne visada sutampa mokytojo ir mokinio charakteriai arba norai ir galimybės...

Per kelias minutes sunku apibūdinti, kas yra geras mokytojas. Tuo labiau, kad su laiku mano norai ir suvokimas keitėsi. Taip pat keitėsi ir požiūris tiek į muziką, tiek į visą gyvenimą. Todėl dabar geras ir tinkamas man mokytojas galbūt kito amžiaus ir kito suvokimo žmogui taip netiktų.

Taigi...

1) Mokytojas, visų pirma, turi gerai išmanyti savo dalyką.

2) Mokytojas turi „gerai išmanyti“ (ypatingai pradedančiųjų vaikų mokytojas) psichologiją (tiksliau, ne tik išmanyti, bet ir elgtis atitinkamai). Tai yra, jis neprivalo būti psichologijos mokslų daktaras, bet tiesiog turi jausti mokinį ir jausti save. Taip pat turi jausti kaip elgtis su kiekvienu mokiniu atskirai, kad tam mokiniui pamoka atneštų kuo daugiau naudos ir būtų įdomi, ir kad susidomėjimas muzika nedingtų... Negaliu pasakyti, kiek sugebėjimą justi kitą žmogų įmanoma išlavinti ir kiek tai duota vieniems ar kitiems gamtos. Vieni tiesiog jaučia žmones daugiau, kiti mažiau.

Vėlgi, kas nors šitoje vietoje man galėtų paprieštarauti, kad nebūtinai mokytojas turi būti jautrus ir taktiškas. T.y., mažiems vaikams arba pradedantiesiems ta psichologija gal labai svarbu, bet, pavyzdžiui, „profui“ ji būtų tikrai ne tiek reikalinga. Jei jau grojantis žmogus norėtų dar daugiau išmokti, tai jam reikėtų tik informacijos ir dar geresnio muzikanto. Jam mokytojo asmeninės savybės tikrai nebūtų tokios svarbios. Svarbiausia – žinios (ir kuo daugiau jų).

3) Mokytojas neprivalo būti geras atlikėjas. Daug labai gerų mokytojų yra vyresnio amžiaus, mažai koncertuojantys ir nebe tokį rankų miklumą turintys, bet dažnai jie būna pasakiški mokytojai.

4) Geras atlikėjas – tikrai nebūtinai geras mokytojas. Dabartinis mano pagrindinis mokytojas (vienas iš trijų šiuo metu) nėra didelė žvaigždė. Jis tikrai mažai koncertuoja. Daugiausia dėsto visokias disciplinas. Tiesa, jis ir pagroja "neblogai" (Lietuvoj ir daug kur kitur būtų vertinamas tikrai aukščiausiame lygyje), bet per pamokas praktiškai niekada neužgroja daugiau natų už mane. Visą laiką jaučiu iš jo pusės stiprų palaikymą ir didelį atsargumą. Tarsi stengiasi niekada negniuždyti mokinio ir tik skatina, o savo grojimo galimybių beveik nerodo. Jo stilių galima palyginti su Jim Hall - mažai natų, daug muzikos, daug klausymo ir daug „iš klausos“... Kažkada Stasys Daugirdas per pamokas kalbėdavo apie panašius dalykus, – kad mokytojas turi „eiti su mokiniu lygiai“ ir kad neturėtų žlugdyti mokinio puikuodamasis savo grojimu.

Kiek žinau, to mokytojo, olando, gyvenimas nebuvo pats lengviausias. Gal tik įgijus didelės patirties atsiranda ta didžiulė išmintis, kurios taip trūksta jaunesniems ir ambicingiems žmonėms? Tiesa, dažnai man norisi iš jo pusės didesnio griežtumo, tikslumo, aiškesnių užduočių.

Kiti du dabartiniai mokytojai – aktyvus grojikai, vienas skraido iš New York'o (Freddie Bryant) ir yra, daugiau mažiau, žvaigždė pačioje Amerikoje. Matau aš ji retai, bet groja tikrai įspūdingai, o, be to, labai geras ir draugiškas, nepasipūtęs ir, regis, visada nori padėti. Kitas, važinėja iš Vokietijos ir yra jaunesnis ir ambicingesnis. Jis visai kitokio tipo nei pagrindinis mano mokytojas – tarsi griežtesnis, toks net „diktatūriškas“, užduodantis labai aiškias užduotis bei daug reikalaujantis. Jo pamokos man labiausiai patinka (vėlgi, kitiems, kiek girdėjau, nepatinka, kad jis per daug spaudžia), nes būna labai koncentruotos, labai aiškios, lengva suprasti, ko jis nori, ir užduotys formuojamos tiksliai. Tiesa, jaučiasi mažiau šiltumo ir nuoširdumo iš jo pusės, bet tai nėra bent jau man blogai šiuo metu, nes jau praėjo tie laikai, kai reikėjo, kad sudomintų ir „cackintųsi“ visaip.

5) Svarbu, kad mokinys muzikos mokytųsi ir būtų mokomas įvairiais aspektais. T.y., kad būtų vienodai akcentuojami įvairūs muzikos elementai ir tobulėjimo kryptys:

a) technika, instrumento valdymas;

b) ritmika;

c) klausos lavinimas;

d) repertuaro plėtra (kas ypač svarbu, nors kartais būna pamirštama. Jei per daug žaisite su dermėmis ir visokiais kitais dalykais, nesimokydami ir neįsimindami reguliariai kūrinių, tai paprašyti pagroti tiesiog neturėsite ką);

e) sceninė praktika;

f) kūrybingumas;

g) užsiiminėjimo kokybė (mokėjimas mokytis!!!! tai gal net pagrindinis dalykas, nes išmokus kuo naudingiau užsiiminėti, nereikės jokių mokytojų ir bus išmokstama daugiau per trumpesnį laiką. T.y., svarbiau ne užsiiminėjimo kiekybė ir laiko trukmė, bet kokybė);

h) teorija;

j) įvairių stilistikų mokymasis;

ir t.t.

Dar norėčiau prie visko paminėti, kad mokiniai dažnai linkę idealizuoti savo mokytojus ir neretai nustoja blaiviai vertinti pamokų kokybę ir teikiamą naudą. Kartais jie (ir aš taip pat) bijo pripažinti, kad jų mokytojas gali būti iš tiesų blogas ir visai netinkamas.

Kiek pamenu, tikrai ne visi mokytojai buvo geri, bet kažkodėl vis tiek bandydavau juos pateisinti ir suprasti. Tikindavau save, kad kaip tik tokio mokytojo reikia ir kad viskas gerai. Jei kažkas panašaus charakterio, kaip aš, ir suprantat apie ką šneku, tai taip nesielkit! Ir nebijokit pakeisti mokytojo. Nebijokit, kad jis įsižeis, ar bus dar kažkokių pasekmių. Galvokite labiau apie save, nes mokytojo toks darbas ir jei jis nesugeba gerai mokyti, vadinasi, jis blogai atlieka savo darbą. Vadinasi, tokiu atveju reikia ieškotis kito mokytojo. Taigi, visada reikėtų analizuoti save ir savo mokytojus ir perdėtai jų neidealizuoti.

Matyt, visus mokytojus galima suskirstyti į tam tikrus tipus ir tam tikro tipo mokytojo tam tikroj situacijoj reikia. (pvz.: kartais reikia griežtesnio ir tikslaus, kartais labai protingo, pamokančio, o kartais – kad „įspirtų į užpakalį“...) Turbūt idealus mokytojas yra tas, kuris supranta, ko reikia mokiniui tam tikru momentu. Tada jis turi būti ir šiltas, ir besirūpinantis, ir griežtas, ir geras, ir puikiai viską išmanantis, ir charizmatiškas, ir įdomus, ir t.t. Deja, gerų mokytojų būna ne tiek daug ir tikrai ne daugiau nei gerų muzikantų. Ir prie gerų mokytojų ir gerų muzikantų nevisada galima dėti lygybės ženklą.

Galiausiai, dar noriu paminėti vieną dalyką: labai gerą mokytoją galima labai lengvai sugniuždyti ir padaryti ne tokiu geru mokytoju būnant mokiniu ir visiškai nesimokant. Jei mokinys stengiasi ir ateina į pamoką išmokęs užduotis, tai mokytojas natūraliai labai džiaugiasi, nes jo darbas nebūna nuėjęs veltui. Dažniausiai ta pamoka būna labai „pakylėta“, o mokytojas moko azartiškai ir įsijautęs.

Išvada tokia: geri mokiniai turi geresnius mokytojus ir įdomesnes pamokas, nes mokytojams su tokiais įdomiau dirbti ir jie būna daug geriau nusiteikę.

P.S. šis darbas nėra nuoseklus traktatas, daugiau per valandą išdėliotos mintys „Gitara.lt“ forume, kurias vėliau redagavo gražesne ir nuoseklesne lietuvių kalba bei parašė gražią įžangą visai šitai „rašliavai“ Vytautas Trakimas.

Pranas Kentra

2006 m. spalis 24 d.

Atgal į „Prieš plauką”