Paco De Lucia koncertas. „Vitoria Jazz” festivalis
2004 m. liepos 17 d.

Į paskutinįjį Vitorijos (Baskija, Ispanija) džiazo festivalio akordą – ispanų (ir ne tik) mylimo gitaristo koncertą ateinu prieš gerą valandą, o „Mendizorrotza“ sporto arenoje jau ankštoka. Dauguma bilietų be vietų numerių, todėl didžiausi muzikos gerbėjai iš anksto pasirūpino užsiimti vietas sau ir draugams, užmesdami ant laisvos kėdės kokį rūbą, vandens butelį ar kitą ženklą. Pavyksta rasti dar visai sėkmingas vietas šone. Pačios geriausios kėdės centre jau gal nuo pietų okupuotos Paco gerbėjų, kurie nekantriai laukia pasirodymo. Bet, kol į sceną išeis ispanų numylėtinis maestro, jiems dar teks palaukti ir išklausyti „Julliard All Stars“ – prestižinės Niujorko muzikos mokyklos dėstytojų pasirodymą. O kol į salę dar knibžda žmonės, galima patrepsėti mini diksilendo, kuris festivalio metu skambėjo Vitorijos gatvėse, ritmu.
Po kiek laiko šviesos prigęsta ir scenoje pasirodo New York‘iečių sekstetas. Amerikiečių programoje - džiazo standartai ir grupės narių kompozicijos. Man didžiausią įspūdį paliko virtuoziškai bopą šutinantis trimitininkas Terell Stafford. Terell‘o kūriniai taip pat pasirodė bene įdomiausi. Kitas vyrukų iš „didžiojo obuolio“ pasirodymo vinis – trombonistas Wycliffe Gordon, atlikęs „Georgia On My Mind“ su įspūdingu „wah-wah“ efektu. Nors dėstytojai groja super profesionaliai, vis tik salėje jaučiasi šurmulys – žmonės laukia antrosios koncerto dalies. Seksteto pasirodymui artėjant į pabaigą arena dar pasipildo naujais veidais. Ir štai, paskutinė amerikiečių kompozicija palydima ovacijomis. Bisas. Pertrauka. Alus arba Kalimočo (pusė vyno+pusė kolos). Šviesos prigesinamos, ir nematomas žmogus per „Electrovoice“ kolonėles praneša, kad į sceną kviečiamas maestrų maestro. Visi kaip sutarę atsistoja. Sausakimša „Mendizorrotza“ ošia. Profesionalūs švilpikai demonstruoja savo talentą. Pagaliau pasirodo Maestro iš didžiosios „M“, nešinas rausva ispaniška gitara. Scenoje romantiškai apšviestos tradicinės ispaniškos kėdės aukštais atlošais. Iš viso jų suskaičiavau kokias devynias. Salėje tyla. Paco pradeda koncertą įkaldamas pora „šmotų“ solo. Virtuoziški pasažai palydimi ovacijomis. „Te quiero Paco!“, - pasigirsta vyriškas balsas („Aš tave myliu Pakai!“). Gitara skamba puikiai. Įgarsinta tik mikrofonu. Monitorinė kolonėlė stovi atlikėjui pusiau iš šono, pusiau iš galo. Įgarsinimas nepriekaištingas. Nuaidėjus finaliniam kūrinio akordui arena vėl ošia. Prisijungia perkusistai su cajon‘u (liet. tar. kachonas) ir džembe. Cajon‘as – stačiakampės dėžės formos perkusinis instrumentas, Ispanijoje ne mažiau populiarus už gitarą. Šį kartą juo „groovino“ El Piranya. Skamba lietuvio klumpėms neįprasti asimetriški dvylikos dalių ritmai. Grupės arsenalas su kiekvienu kūriniu pasipildo vis naujais muzikantais: dvi vokalistės ir vokalistas, bosas...bet stop! Maestro nulipa nuo scenos dar neįpusėjus koncertui. Kas atsitiko? Aa, Paco nuėjo parūkyti. Daugelis gerbėjų paseka jo pavyzdžiu ir, nepaisant užrašo „prohibido fumar“ (rūkyti draudžiama), užtraukia dūmą. Net uniformuotas apsauginis rūko, mat ispanai, tai ne vokiečiai. Likusias laisvas kėdes scenoje užima dar vienas gitaristas ir vyrukas, meistriškai valdantis chromatinę lūpinę armonikėlę. Pastarasis instrumentas „flamenko-jazz“ kontekste suskamba ypač įdomiai. Superinis muzikanto laiko pojūtis ir frazavimas lūpinę armonikėlę paverčia „pseudosaksofonu“. Taip pat šioks toks akibrokštas flamenko kontekste – sintezatorius, kuriuo viename kūrinyje tas pats muzikantas paspalvina harmoniją, naudodamas švelnius „pad‘us“. Iš užkulisių koncertą atidžiai stebi prieš tai koncertavę amerikiečiai dėstytojai. Paco de Lucia praneša, kad į sceną kviečia savo draugą, ispanų pianistą Chano Dominguez. Prieš keletą dienų šitame pačiame festivalyje galima buvo stebėti jo trio koncertą. Kartu muzikantai atlieka vieną iš Paco temų. Koncertas eina į pabaigą. Nepaisant to, kad pasirodymas buvo ilgesnis nei įprasta, gerbėjai ilgai reikalauja biso. Maestro neskuba grįžti į sceną, rūko, bendrauja su New York‘iečiais. Netikėtas siurprizas publikai – paskutiniam festivalio akordui prisijungia Julliard All Stars‘ai – trimitininkas ir trombonistas. Žmonės kaip mat atpažįsta populiarųjį „Entre Dos Aguas“. Paco paleidžia galingą seriją virtuoziškų pasažų. Muzikantai įkaista kaip ir publika. Kiekvienas solo palydimas ovacijomis. Daugiau kaip penkiolika minučių trunkančiu „bisu-jamu“ baigiamas vakaro koncertas ir visas „Vitoria Jazz“ festivalis. Kas dar pakankamai nepasisotino džiazu, ispaniškų klevų alėja traukia į viešbutį „NH“, į jam session‘ą. O man jau užteko.


Saulius Križinauskas
2004 08 11

Draugiški NewYorkiečiai „Julliard All Stars“

„Groovinam“ su vietiniais ispanais

Atgal į „Prieš plauką”