ŽAS-ų metamorfozės

Kai prieš keletą metų pradėjo skambėti jų singlai ir pasirodė pirmieji klipai, tai buvo įdomu. Grupė išsiskyrė būtent tuo, kuo ji ir turi išsiskirti - muzikiniu aspektu. Jų muzika buvo ryškiai išreikšta pulsuojančia jėga, nesutramdomu demonišku laukiniškumu, ritmas pastatytas ant nesugriaunamos boso partijos. Vokalas raiškiai derinosi prie bendros koncepcijos, paryškindamas stiliaus nebuvimo ribas ir autoritetų nepaisymą, nežiūrint į tai, kad teksto žodžių prasmė buvo šeštos klasės mokinuko lygio. Bet visa tai buvo atliekama gyvai. Prie viso to pirmieji klipai buvo gan sėkmingai susukti ir įdomiai žiūrėjosi, kas retai pas mus būna. Neprognozuojamas jų elgesys scenoje, vienuoliški abatai ir viduramžių skliautai darė juos įdomius ir žiūrint į juos, ir klausantis jų. O jų pravardės darė juos jau iš anksto „kietais”, lyg jie būtų praėję Rusijos kalėjimus. Ar kiekvienas iš mūsų išdrįstumėme pasivadinti „Sabaka”? Tam reikia turėti skustą galvą ir nešioti treningus, arba maištauti su visais ir neaišku prieš ką. ŽAS-ai įsiveržė į Lietuvos roko padangę ryškiai ir su trenksmu, pripipirindami savo tekstus keiksmažodžiais, kas pradžiai jiems davė didelius dividendus. Ir reikia pripažinti, kad tai buvo gan sėkmingas komercinis ėjimas, kai stilius, muzika ir vaizdas buvo apjungti į visumą.

Po to jie žengė dar vieną šou aspektu teisingą žingsnį - pradėjo „skandalinti” už scenos ribų. Trauka į juos dar labiau sustiprėjo tiek auditorijos požiūriu, tiek žiniasklaidos. Broliams žurnalistams tai bet kuriuo atveju buvo gardus kąsnis. Jie pradėjo varžytis, kuris pirmiau nušvies jų žygdarbius, kuris išpeš pikantiškesnę detalę ir t.t. Tai visai suprantama - jau tokia jų duona. Bet kuris vakarėlis, ar festivaliukas jau negalėjo apseiti be jų - tai jau gero tono nepaisymas. Jei visi bus geri ir karameliniai - tai juk nuobodu. O štai pasikviesim berniukus, vaizdai bus garantuoti. Neseniai M.Mikutavičius spaudoje eilės tvarka išvardijo jų, kaip pasakytų N.Oželytė „išsividuriavimus”. Kiekvienas save gerbiantis lietuviškas reperis galėtų jų pavydėti.

Visam šiam cirkui važiuojant, po truputį buvo nustumta į šalį pati esmė. Kaip sako istorinis rusiškas posakis - už ką kovojome? Pirmi abstinentinės kūrybos požymiai pasirodė po gabalo „Man gerai”. Originalas buvo įgavęs gerą pagreitį ir reikia manyti, nešė normalų pelną. Bet to buvo maža, reikėjo kalti pinigus neatsitraukus nuo kasos. Tuo labiau, kad buvo pats koverių žydėjimo metas. „Nepriklausomi” pasidarė priklausomi ir to pačio kūrinio pasirodė keli variantai, paryškinti seno televizoriaus (naujas „Sony” būtų įspūdingiau) daužymu. Visame pasaulyje yra priimta taip: grupė išleidžia diską, propaguoja jį, rengia koncertus. Po tam tikro laiko, kai jis jau spėja užsimiršti, arba ta pati grupė, arba kas nors kitas nupirkęs „gabalą” jį perdirba ir paleidžia. Tokia seka. Bet kad ta pati grupė dar nespėjus nutilti hitui vėl paleistų kelis variantus tos pačios dainos - tokie dalykai gali dėtis tik stebuklų šaly, kuri vadinasi Lietuva. Visi muzikantai orientuojasi į pelną, iš to jie ir gyvena. Bet kai menininkas vardan pelno užmiršta tai, nuo ko jis pradėjo ir pasiduoda aplinkinių vajui, vadinasi jis nuo pat pradžių buvo amatininkas. Bet geras amatininkas - tai taip pat puiku, jei jis garsiai nesigiria, o jo puikų darbo vaisių žino visi aplinkui. ŽAS-ų koveriai šiuo atveju gavosi tokie patys, kaip ir visų kitų bumčikų. Jų pasirodymas buvo pirmas nutolimas nuo gyvos muzikos ir ryškiausias pavyzdys, kaip garsiai triukšmaujantys ir tariamai progresyvūs virsta šiuolaikiniais „Aliukais”, spjaudami į sunkų darbą ir pasiduodami pigiam ir trumpalaikiui populiarumui. Imant laikmetį ir technikos lygį- paralelės vienodos. Tais laikais buvo beprotiškai madinga saldžiais balsais ūbauti apie močiutę sengalvėlę ir Lietuvėlės grožį, dabar, pasitelkus kompiuterius paleidi tą patį ritmą dešimčiai minučių, sukuri tekstą apie nieką iš keturių žodžių (du iš jų būtinai keiksmažodžiai) ir šlovė, biznis eina. Skaitau, kad „Aliukai” buvo aukštesni, nes jų tekstai buvo nors ir banalūs, bet prasmingi. Jie bent mokė gėrio, ko šiais laikais labai trūksta. Ir visa tai daroma su didžiausia euforija, visiems plojant katučių. Visi tik ir rodo ŽAS-ams, kad jie yra matomi, bet kad jie pradėjo blogai girdėtis, tokio matrosovo neatsirado.

Lyg nujausdami, kad reikia kažką taisyti, surengė gražų Kalėdų vakarėlį su V.Povilioniene. Tiesiog Dievo avinėliai! Partijai reikia? BUS - atsakė ŽAS-ai. Norit blogiečių-prašau, norit geriečių - prašau, reikia dar koverių - še, ko dar neiškrėtėm - labdaros? Na kaip be šito, be šitos akcijos negalima. Juk ne vienas A.Mamontovas teisingas. Produktyvumas nesvietiškas.

Pradėjusį byrėti mitą šiek tiek sutvirtino himnas apie Žalgirio Eurolygos taurę. Bet čia jų nuopelnas tik dalinis. Daina taip populiariai nuskambėjo dėl daugelio priežasčių. Pirma - tai taurė. Po to tekstas ir muzika. Šioje dirvoje ŽAS-ų nerasta, nes parašyti gerus žodžius (aplamai tekstą) Dievo neduota. Jie patys buvo atrinkti lyg plačiausių gerklių konkurse iš kitų norinčių sugaguoti ir pastatyti priešais mikrofoną. Reitingai vėl pakilo.

Išstodami per „Vasaros maratono” baigiamąjį koncertą „Muzikiniame angare”, jie vėl „sublizgėjo”. Reklamuodami savo naują singlą, ypatingai buvo pabrėžta ir akcentuota, kad jis buvo įrašytas Italijoje. Suprask kaip nori - ar vyrai poilsį derina su darbu, ar darbą su poilsiu. Bet bet kuriuo atveju tuo jie pabrėžia savo išskirtinumą, o visi kiti palieka “su nosimi”- jiems įrašų studijos Vilniuje. Bet įrašas Italijoje nieko nepakeitė, kaip sakoma vidutinybė - ji ir Italijoje vidutinybė. Vėl tas pas “bumčikinis” leitmotyvas, tie patys “turisto-anonisto”. Čia net galvoti reikėjo dar mažiau, nes dainos pagrindą sudaro 8-o dešimtmečio populiarių Italijos šliagerių popuri.

Jų leidžiamos kasetės yra orientuotos į nesubrendusį jaunimą. Kas čia blogo, paklausite. Tikrai nieko. Devyniasdešimt penki procentai Lietuvoje leidžiamos muzikėlės yra orientuota tam klausytojų ratui. Bet viena, kai tai daro toks pat su keliais barzdos plaukais “reperis”, ir visai kita, kai tai propaguoja toli gražu ne berniukai. Galų gale niekas nedraudžia durniuoti ta linkme ir šešiasdešimtmečiams. Bet pikta ir nemalonu, kai draugeliai žurnalistai gieda šiems vyrams ditirambus ir pateikia juos kaip originalius ir naujo įnešančius. Jūs atidžiai paklausykite pirmas dvi jų kasetes. Pirma dar buvo įgrota gyvai (bent taip atrodo), o antra jau kompiuterinė. Jei žmogų uždaryti į baltą kambarį ir paleisti ją, po trijų valandų jam nuslinktų plaukai, o po keturių jis išprotėtų - jokio šviežumo, jokio naujumo, jokių idėjų (viskas kopijuota), išvis jokios minties. Abi kasetės nesiskiria savo tekstais, nes jų ten nėra, jose yra keturios dainos, kuriose yra tik du žodžiai. Kitose po tris - penkis žodžius. Ir čia, vadinasi, yra subrendusių vyrų kūryba? Jei pagal jų meninę išraišką spręsti apie jų intelektualinį koeficientą, nenorėčiau garsiai afišuotis, kad esu jų draugas.

ŽAS-ų problema yra tame, kad pabandę daryti savo, jie iškart nuėjo lengviausiu keliu, kuris pasirodė jiems pražūtingas kaip asmenybėms. Man dabar juokinga žiūrėti į keturis „fonogramščikus”, kurie ne tik dainuoti nemoka, bet ir judėti ant scenos. Manau jie patys nesvajojo karjeros pradžioje gitaras iškeisti į išjungtus mikrofonus. Ir nėra ko pykti ant klausytojų, kai juos vadina šiuo žodžiu, nes tai yra akivaizdi tiesa. Tegul “Choras” daužo butelius ant kiekvieno kampo ir bando pulti badyti jam nepatikusius, bet tai bus tik eilinis jų skandalėlis, kuriuo kaip figos lapu jie stengsis prisidengti didelė kūrybinę gėdą. Jų įvaizdis absoliučiai nesiderina prie dabartinės muzikos. Arba reikia daryti šou ant scenos, arba šou muzikine prasme. Ir vienas ir kitas gaunasi su kraujais (dabar tikrai yra „jų dienos”). Todėl nuoširdžiai vaikinų gaila, kad pasiduodami pigiai konjunktūrai jie kaip grupė susilygino su nevykėliais penkiolikmečiais. Gyvo žodžio jėgą patyrė dar Kristaus mokiniai ir neveltui Pontijus Pilotas leido Kristų teisti ne už jo darbus, o už jo žodį ir mintį. Todėl norisi kad ir „blogiečiai” ŽAS-ai būtų blogiečiai gerąja prasme, o ne su tuščiais mikrofonais vaidintų besikankinančius kūrėjus, nematydami besikankinančios publikos.


Emilis Ragis

Atgal į „Prieš plauką”