Valentinas Bakfarkas
(1507-1576)

Kaip žinia vakarų kraštai visada stipriai įtakojo Lietuvą. Vakarietiška kultūra plito per politinius ryšius, konfesiją. Nieko nuostabaus, kad vakarietiška muzika taip pat pateko į Lietuvą. Jau Vytauto laikais, dvaruose, be liaudies muzikos skambėdavo ir vokiečių atliekamos melodijos. Tuo metu dvarai buvo kultūros židiniai.

Apie 1545 m. Žygimantas Augustas įkūrė Vilniaus dvarą. Jame buvo didžiulė biblioteka bei nemaža muzikantų kapela. Joje grodavo samdyti muzikantai iš Italijos,Vokietijos. Toks muzikas buvo ir Valentinas Bakfarkas.

V.Bakfarkas tarnavo Vengrų karaliaus, popiežiaus dvaruose. 1947-49 m. tarnavo Žygimanto Augusto dvare (galbūt jau iki to laiko jis lankėsi Lietuvoje). V.Bakfarkas buvo vienas žymiausių to meto Europos liutnininkų (liutnia – gitaros prototipas), bei instrumentinės muzikos pradininkų (tuo metu vyravo vokalinė muzika). Jo dėka į Lietuvą atėjo itališka ir Nyderlandų muzika.

V.B. repertuarą sudarė Nyderlandų polifonistų kūriniai (dažniausiai Orlanndo di Laso), kuriuos jis pritaikydavo liutniai ir parašydavo tabulatūras. Grojant liutnia sunku tęsti ilgąsias natas, todėl V.B. „užpildydavo” jas melizmais, tokiu būdu kūriniai įgaudavo savitą braižą. Be to rašė fantazijas liutniai. Lietuvoje tada natų nespausdino, todėl visi jo kūriniai buvo spausdinami svetur: Lione, Krokuvoje.

Įdomu tai, kad 1565 metais V.Bakfarką išvarė iš Vilniaus, o jo namus sudegino. Buvo įtariama, kad jis šnipinėjo Prūsijos kunigaikščiui.

Visgi reikėtų pastebėti, kad tai buvo ryškiausia visų laikų Lietuvos „žvaigždė”, liutnininkas-gitaristas. Jo kūryba žinoma visoje Europoje.


Valdas Grenda